Kariai, sudarę profesinę karo tarnybos sutartį (toliau - PKT) su LR Krašto apsaugos ministerija (toliau - KAM), savo asmeniniu sprendimu negali nutraukti jos iki kol nesibaigs sutarties terminas arba pritarimo nesuteiks LR Krašto apsaugos ministras arba jo įgaliotas asmuo.

Kariai, kurie be pagrindo būna rotuojami ar perkeliami į kitą tarnybos vietą, dėl asmeninių priežasčių nenorėdami palikti šeimos, dėl lėšų stygiaus, dėl tolimo atstumo į tarnybos vietą didelių išlaidų, gavę žymiai geresnį darbo pasiūlymą, dėl vadų patyčių, dėl blogos darbo atmosferos tarnybos vietoje, negali nutraukti PKT sutarties. Toks PKT sutarties reglamentas prieštarauja LR Konstitucijai, kurioje yra įtvirtintas draudimas priverčiamajam darbui (LR Konstitucijos 48 str.: „Priverčiamasis darbas draudžiamas“). Tokia "vergovė" normalioje demokratinėje valstybėje negali egzistuoti. Be to, kokia prasmė prievarta neleisti pačiam kariui pasitraukti iš tarnybos, kuris be abejo neturi noro ir moralės tęsti tarnybos?

Danijos karalystės kariuomenėje karys net ir misijos metu turi teisę bet kada nutraukti PKT sutartį ir išeiti į atsargą. Kodėl Lietuvos kariai vis dar iki šiol turi lenkti nugarą Sovietmečio tradicijoms, kurios yra patogios tik vadams ir ministrui, manipuliuojantiems karių asmeniniais gyvenimais (būsi geras - nerotuosiu, būsi blogas - išrotuosiu, nes tu negali niekur pabėgti, turi PKT sutartį)?

Tačiau dar blogiau yra ne tai, koks buvo ir yra likęs teisinis reglamentas, bet pačios LR Krašto apsaugos ministerijos neveikimas šia tema ir apatija tokiai antikonstitucinei tvarkai, kuria, beje, vos ne kasdien naudojasi ir atmetinėja karių prašymą nutraukti PKT sutartis, verčia likti kariuomenėje tuos, kurie visai ten nebenori likti (gi šauktiniai jau seniai panaikinti).

Kita vertus, jeigu jau norima taip karius laikyti prie savęs ir jais visada manipuliuoti, jeigu karys negali nutraukti sutartį savo noru, reiškiasi jis visą laiką yra priverstas tarnauti, todėl kariams neturint teisės dirbti antro darbo, neturint teisės nutraukti PKT sutarties savo asmeniniu sprendimu, karius baudžiant už nusižengimus, padarytus laisvu metu nuo tarnybos, kariams KAM turėtų mokėti už tarnybą 7/24 nuo PKT sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, nes jis visada turi būti budrus, net ir miegodamas. Tačiau tai yra visiškai neteisingas elgesys su kariais, kurie taip pat turi savo asmeninį gyvenimą, šeimą, problemas, gyvenimo iššūkius.

Be abejo, pirma mintis kai kuriems kyla tokia - gi žinai kur eini, žinai, kad kario pašaukimas nėra lengvas. Tačiau tai turi prasme kitame visai reikale - kario atsidavimui tarnybai, pasiaukojimui, tačiau pasiaukojimas turi būti dėl kažko, dėl Tėvynės, kuri tavimi rūpinasi ir Tavęs nežemina. Nereikia suprasti kario tarnybos tiesmukiškai ir aiškinti, kad tapimas kariu reiškia kario kaip uniformuoto piliečio, žmogaus teisių atsisakymo. Nors dauguma iš valdžios būtent taip ir masto.

Tą jausmą, kada primą kartą ateini į kariuomenę labai gerai pamenu - visi kariai, karininkai atrodo didingi, garbingi ir pavyzdingi, todėl net nesitiki, kad po poros valandų, numetus daiktus  kur liepia, šie "šventi" vyrai Tave ir Tavo savigarbą tryps ir sulygins su purvais, iš Tavęs "išmuš" bet kokius socialinius pagrindus ir iš visų jėgų stengsis nulipdyti tokį pat savo atvaizdą. Primena šventą raštą, kada Dievas nulipdė Adomą pagal savo atvaizdą, tačiau nereikia pamiršti, kad kariai yra žmonės, o vadai nėra Dievai, kuriems leista tyčiotis iš pavaldinių. Todėl tie, kurie užduoda tokius klausimus - dažnas net nesupranta tikrosios tvarkos kariuomenėje, kuri egzistuoja, nors netūrėtų jos būti jau seniai kaip seniai nebeegzistuoja Sovietinė santvarka.

Apibendrinus situaciją išsakytoje istorijoje ir KAM elgesyje yra keistų momentų, kurie niekaip nepaaiškinami logiškai. Vadovybė išleidžia didelius pinigus reklamoms ir jaunuolių kvietimui tarnauti, su visuomene suartėjimo dienoms organizuoti, paradams, chorams, tačiau nė kiek nededa pastangų tų jaunuolių, kurie atėjo tarnauti, išlaikymui toje kariuomenėje, kada po metų ar dviejų tie patys jaunuoliai, atsikandę tarnybos, geriausiu atveju ištarnauja iki sutarties termino pabaigos, arba bet kokia kaina ieško būdų nutraukti PKT sutartį. Kad būtų tik vienas toks atvejis nutraukti PKT sutartį, tai - atsitiktinumas, bet kada tokių atvejų išgirsti nuolatos po kelis kartus per savaitę - tai jau yra problema, kurios nemato arba nenori matyti LR Krašto apsaugos ministerija. Tačiau ji privalo būti sprendžiama.

Ilgai mąsčiau rašydamas paskutinį sakinį, ypač jos pabaigą „<...>ji privalo būti sprendžiama“, kadangi didžiąją širdies dalimi tikiu, kad KAM pareigūnams ir ministro aplinkai perskaičius šį straipsnį problema tikrai bus pradėta spręsti, bet ne taip, kaip tai numato Konstitucija, bet savaip. Tik tas savaip tikriausia vargu ar duos naudą kariams...

Todėl, Kariai, nepamirškite priesaikos, laikykitės įstatymų, gerbkite vienas kitą, tarnaukite Tėvynei ir nepamirškite gindami Tėvynės apginti ir save patį, to kas Jums priklauso – laisvė, orumas, savigarba, teisė į socialines garantijas, į įstatymo globojamą šeimą, į teisingą elgesį su Jumis.

Pagarbiai,
Laimonas Jakas