2014-09-25 gavome užklausą iš kario, kuris kariniuose veiksmuose neteko 75 proc. nedarbingumo (amputuota koja), kurios pagrindu įvertinome karių draudimą aktyviuose kariniuose veiksmuose tapus neįgaliu (amputuota galūnė, regėjimas, pan.). Tad išanalizavus teisinę bazę nėra jokio reglamento, ką KAM įsipareigoja kariams, kurie po sužeidimų turi toliau iki gyvenimo pabaigos būti gydomi (šiuo atveju kalba vyktų apie nuolatines reabilitacijas, protezų kompensavimą, darbo aplinkos pritaikymą kario su negale tarnybai pagal S sveikatos grupę, kario išleidimo į atsargą atveju sąlygų įsilieti į visuomenę sudarymą, kario būsto pritaikymą gyvenimui su negale (remonto darbai, transporto priemonės keitimas, etc.)). TOKIOS TVARKOS NĖRA. Tad gavus už negalę 130 000 Lt kompensaciją, karys toliau neturi jokių realių garantijų, kad, pavyzdžiui, protezas, kuris kainuoja 100 000 Lt ir turi būti keičiamas kas 5 metus (ir jei gauni traumą 40 metų, tad iki gyvenimo pabaigos dar reiktų investuoti 800 000 Lt tam, kad bent kelioms valandoms nekenkiant sveikatai turėtumei galimybę vaikščioti) būtų kompensuojamas, kad terapijos, reabilitacijos būtų nemokamos ir suteikiamos aukščiausio lygio medicininėse įstaigose, tad pagal šiandieninę tvarką  tokios nelaimės atveju kariui yra praktiškai neįkandamas gydymas, reabilitacija, o KAM teisiškai neturi patvirtinusi jokios tvarkos, kurios pagrindų privalomai vykdytų kompensaciją kario, kuris atidavė 75 proc. savo sveikatos Afganistane, Irake ar kitur, medicininėms išlaidoms, nėra jokio kompensacinio mechanizmo kario gyvenimo aplinkos pritaikymui toliau gyventi su negale... O KMT medikai tik skėsčioja rankomis ir kario, kuris Lietuvai atidavė save ir gavo rimtus sužeidimus, nusiskundimų stengiasi negirdėti.

Tad prieš vykdami į karštus taškus kariai tūrėtų būti garantuoti, kad KAM jų nepaliks vienų, po to, kada susidūrimo su priešu emtu praras koją, ranką, sveikatą.

Pagarbiai,
Laimonas Jakas